Valstybinė lietuvių kalbos komisija labai džiaugiasi, kad ši iniciatyva kilo ne iš jos, o iš žmonių, rašančių internete lietuviškai, tačiau pirmiausias niuansas, kuris krenta į akis ir kerta per kišenę – dviguba kaina, kurią tektų sumokėti už papildomą sulietuvintą domeną. Vargu, ar galima apkaltinti iniciatorius lupikavimu ir šūdeliavimu, bet siekis atriboti lietuvišką interneto turinį nuo likusio pasaulio – akivaizdus.
Kai Rusijos prezidentas D. Medvedev, garsėjantis savo moderniu požiūriu į elektronines komunikacijas, pavedė „išdirbti“ metodiką ir parengti infrastruktūrą domenų kirilica plėtrai, nepraslydo pro akis pastebėjimai apie siekius atriboti rusišką internetą nuo likusio pasaulio. Vargu, ar tokių pačių tikslų vedini totalitarinės Kinijos internautai kada nors sugebės naršyti po rusiškus pornografinius puslapius, lygiai taip pat, kaip ir amerikiečiai skubės diegti savo kompiuteriuose visas kitas diakritiniais ženklais turtingas klaviatūras…
Noras segmantuoti interneto vartotojus – akivaizdus! Fanatiški lietuvybės skleidėjai, švelniai vadinami kalbainiais, nesismulkina ir bruka tiesiausią bilietą į tautinio interneto turinio izoliacionizmą (atskirtį). Galbūt taip pateisinamas lietuviškų paslapčių saugojimas nuo kokių piktavalių lankytojų iš užsienio, nors šiuo metu argumentas apie hosterių lupikavimą, atrodo, skambėtų įtikinamiau. Tiesa, vargu ar iniciatoriai gali tikėtis didelio otkato iš vos dvacoką kainuojančių kelių šimtų adresų (atmetus mokesčius ir sąnaudas, nuo kiekvieno sulietuvinto URL`o otkatui geriausiu atveju lieka litas – kitas)
Antai didysis blogeris ulevičius.lt, vienas pirmųjų susilietuvinęs savo adresą, greičiausia, mandravoja, panašiai kaip ir tas kaukazietis, išdidžiai užsiklijavęs niekam tikusį plėtinį .info Sulipdami į tautiškumo ir „Š“, „Č“, „Ž“ ir „Q“ pelkę atrodome įdomūs tik sau, o pats internetinių adresų lietuvinimas primena lenkiškų pavardžių rašybą asmens tapatybės dokumentuose…