Dundukų krikštatėvis, amžinai nepatenkintas, įtarus ir niurzgantis naujienų agentūros vadovas, ko gero, nepatektų į amerikietišką kategoriją, uždirbančių virš $ 30,000 per metus. Panašu, kad sunkmečio sąlygomis, jam belieka tenkintis kokiais dviem su puse tūkstančio dolerių per mėnesį. Mitas, kad už Lietuvoje straipsnius moka po tūkstantį ir daugiau išimtinai taikomas nebent tokiems autoritetams, kaip Mokytojas Aurelijus ar Vyriausias Redaktorius, kuris, beja, beveik nekuria turinio (nerašo tekstų pats), o daugiau organizuoja kitų darbą, kuriuos koks račas drąsiai išvadintų dundukais. Geriausiu atveju atsiras koks nors užsakovas, kuris paklos varganus porą šimtų, o paprasti rašytojai tenkinasi, arba neatlygintina galimybe pasiskelbti populiariame portale, arba gauna kokius dvidešimt litų už porą lapų nežinia iš kur sukurpto teksto.
Vieno populiariausių ir seniausių Lietuvos blogų racas.lt autorius sugeba parašyti beveik 50 straipsnių per dieną! Konferencijoje Login 2009 jam ta proga buvo paskirti net du apdovanojimai, o šiemet – nė vieno. Račas, greičiausiai, dėl to supyko, nusivylė ir išdėjo Login į šuns dienas: pirmiausia per jo agentūrą gerokai prieš laiką buvo paskelbti Login laureatai, o paskui bloge racas.lt visa idėja tapo sumalta į miltus: Login – BLOGYN, apdovanoja rėmėjus, neskaidriai organizuoja konkursus (primena Euroviziją?:). Nuolatos visus mokantis, kaip reikia rašyti, račas, ko gero net nenutuokia apie ateityje atsirasiančius naujus reikalavimus tekstams (ypač interneto portalams). Jam svarbu, kad kažkas apie kažką rašytų, o geriausia – cituotų jo autoritetingą, genialiomis įžvalgomis ir skrodžiančiais argumentais paremtą paranojišką nuomonę. Reikia pridurti, kad panašiai, kaip savo bloge jis elgiasi ir gyvenime…
Samdomi grafomanai priversti ne tik nuolatinėje įtampoje gaudyti mūzas, bet ir taikytis prie visokių Vyriausiojo Redaktoriaus reikalavimų ignoruoti vieną ar kitą partiją, vieno ar kito politiko atžvilgiu naudoti griežtesnį toną, kitam taikyti sulįst į subinę ar palaižyti padą. Tokias sąlygas diktuoja rinka ir privačios žiniasklaidos interesai. Laisvieji rašytojai entuziastingai kuria blogus ir nežinia ko siekia, nes įsivaizduojamas pripažinimas – gausa draugų Twitter ar Facebook – teleidžia kažkiek pasikelti prieš panašius į save. Vienintelis pasitenkinimas – stebėti vos klykiantį savo tinklapio lankomumą ir girtis keletu naujų dirbtinių profilių ar reklamos robotų, kurie pasiūlė savo draugystę socialiniuose tinkluose. Nė vienas blogeris – entuziastas Lietuvoje nevalgo duonos iš savo pomėgio! (Tik ne račas ir keletas elitinių rašeivų!). Visiems kitiems studentams ir dundukams geriausiu atveju šviečiasi kokie 100 Lt. už reguliarias publikacijas ir tai, kol nepersigalvojo leidinio savininkas ar redaktorius.
Račo pavyzdys neigiamas, bet sektinas. Savo biografijoje jis giriasi rašęs tokiai agentūrai kaip AFP ir tokiam laikraštukui kaip „The Baltic Times”. Nieko čia juokingo – rašyti reikėjo užsienietiškai! Račas įrodo, kad tikri pinigai už rašytinę kūrybą tenka tik elitiniams autoritetams, o prastiems Delfi komentatoriams belieka tenkintis elektroninėmis sienomis (wall) ir dundukų įvaizdžiu. Lietuvoje nėra rinkos straipsniams, o vietiniai blogeriai altruistiškai stengiasi nors kiek pastūmėti mažytę kalbinę grupelę į platesnes interneto erdves. Nemokamai…
Kaip išgyventi autoriui, jei tas nemokai užsienio kalbos ir yra dundukas?
Lietuvoje beveik niekas nebeperka originalių straipsnių, todėl dažnai dundukai nusispjauna ir publikuoja visokius niekalus apie savo šunis ir kates arba romantiškai ilgesingai iliustruoja savo nenusisekusio gyvenimo asmentrages. Neišnaudojama galimybė mąstyti ir rašyti globaliai, o rasti nors kiek padoresnį straipsnių pirkėją atrodo nevertas užsiėmimas. Nesunku nuspėti, kad Free Lanceriams Lietuvoje darbo netrūksta, tik trūksta turinio pirkėjų, tačiau problema lengvai išsprendžiama, kai randi turtingą Portalą ar kvailą straipsnių supirkėją – štai kur slypi antikrizinis grafomanų išgyvenimo planas!
Are You smart enough for this??
